Auginant vaikus reikia būti pasiruošus atsakyti į visus klausimus, tad neišimtis ir mirties tema. Laidos „Tėčio akimis“ vedėjas Laurynas Suodaitis sako, kad netektis mūsų visuomenėje vis dar dažnai stigmatizuojama tema, todėl su „Aterna“ ir „Žemaitijos Gralio“ direktoriumi, „Reverum“ paslaugų grupės Klaipėdos regiono vadovu Vidu Valausku kalbėjosi apie tai, kaip vaikai išgyvena netektį, kokius randus jų sieloje tai gali palikti ir kaip mes, tėvai, galime jiems padėti užgyti.
– Man yra giliai įstrigę tie netekčių momentai. Atsikeli ryte ir supranti, kad kažkas ne taip, net nuojauta ateidavo. O tada tėvai ateina ir sako „įvyko“, bet jau jie užsiima savo reikalais, o tu pats tvarkykis. Su mumis niekas nelabai ir kalbėdavo. Kaip yra dabar? Ar tėvai imasi strategijų, kaip pasakyti vaikams, kad mažiau juos traumuotų?
– Vis dažniau kreipiamasi į psichologus. Žmogus ateina pas mus ir klausia psichologų, kurie dirba su netekties skausmu, telefonų numerių. Dažniausiai šokas būna patiems tėvams, jei mirtis nutiko pirmam rate, tai vaikai gaunasi situacijos įkaitai. Tėvai patys nepasiruošę, turi tvarkyti reikalus, o reikia padėti ir vaikams, kurie nesupranta kas vyksta.
Dažniausiai draugai ar giminaičiai perima vaikus, kol tėvai susiplanuoja eigą arba kreipiasi į psichologus. Specialistai puikiai padeda, žino, kaip sakyti, kad tėvai susitaikytų ir perneštų teisingą emociją vaikams, kuri jų netraumuotų.
– Atrodo, kad labai dažnai dabar žmonės renkasi kremavimą ir šermenų tradicija kinta. Anksčiau būdavo trys dienos su daugybe žmonių. Kaip yra dabar?
– Galima skirstyti du laikus – prieš pandemiją ir po pandemijos. Prieš pandemiją dar laikydavosi tų senųjų tradicijų, kai šarvojamas kūnas, viskas trunka dvi dienas.
Kremacijų dabar padaugėjo dvigubai ir yra perpus lygu. Pačios laidotuvių procesas tampa labiau prisiminimas apie žmogų, koks jis buvo, ką nuveikė, kitokios nuotaikos nei prie karsto.
Jei yra pašarvotas karstas vaikų niekada nebūna šarvojimo metu, kartais nebent per laidotuves. Kai pašarvota urna, tai jau dalyvauja ir vaikai, yra multimedija, muzika, užkandžiai.
Kiekvienas mes žiūrime iš savo asmeninės perspektyvos, kaip turi būti.
– Jei šarvojime ir laidotuvėse dalyvauja vaikai – kremavimas lengviau pernešamas nei tradicinis šarvojimas karste?
– Taip. Pirmiausiai, reikia pradėti nuo savęs. Jei jauti, kad tu pats su tuo karstu ir velioniu karste susitaikai lengvai, viskas gerai, bet jei labai skaudu, sunku išgyventi ir dar turi vaikų, tuomet siūlau rinktis kremaciją, nes vaikui paaiškinti paprasčiau, aplinka kita.
Jei galvojame apie vaikus, jei yra karstas, tai pirmo rato skaudžiausia netektis, vaikui gali palikti didelį randą. Jam baisu, kad žmogus yra užkasamas. Jei bus kremacija, kitaip.
– Kokias klaidas tėvai daro, kai reikia paaiškinti vaikams kas įvyko, kodėl negalėjo atsisveikinti?
– Tėvai nekalba sąžiningai ir atvirai. Vaikui reikia paaiškinti paprastais žodžiais, o gavus reakciją – padėti išgyventi, susitaikyti, įveskite jį atgal į rutiną, nes gyvenimas tęsiasi.
– Kokių klaidų nedaryti tėvams, kad neperduotų to savo sielvarto? Kaip nepaskęsti sielvarte?
– Priklauso tikintis ar ne – nes tikintieji gali eiti pas kunigą pasikalbėti, jis paaiškins, padės susitaikyti. Jei nesi tikintis, jei rimta trauma be psichologų pagalbos sunku išgyventi.
– Kaip paruošti mums vaikus, jei žinome, kad artimasis serga ir netektis gali ištikti bet kada?
– Pirmiausiai, pačiam susitaikyti. Reikia rasti ramią aplinką, kur galite pasakyti, kad taip atsitiks, mes to galime laukti, mums reikia su tuo žmogumi kuo daugiau būti. Tikintiems paprasčiau, nes išlydi į kitą pasaulį. Kalbėkite tik atvirai, tiesiai šviesiai. Reikia pasakyti vaikui, kaip yra, sulaukite jo/jos reakcijos, ją suvaldyti ir sudėliokite, kad vaikas toliau gyventų.
– O kaip dabar dėl lankymosi kapinėse? Pamenu, jei mūsų šeimoje būdavo bet koks susibūrimas, būtinai būdavo vizitas ir į kapines. Kaip dabar šiais laikais – vežasi tėvai į kapines ar ne?
– Vežasi. Aišku, priklauso nuo regiono, kur gilesnės tradicijos, kur priblėsę, bet mano galva reikia vežtis. Gali parodyti vietą ir paaiškinti – čia ilsisi tavo senelis, jis buvo toks ir toks, ką jis veikė. Tada vaikui susiformuoja visa eiga.
Juk jei laikysitės tradicijų, kurios jums priimtinos, tai ir vaikai laikysis. Mano vaikai per lapkričio pirmą nori važiuoti į kapines, turime jų nemažai, bet jiems įdomu. Tradicijas vaikams perduodame mes.
– Mačiau visokių ceremonijų, dabar jos keičiasi, dažniau kalbama apie gerus dalykus įvykusios to žmogaus gyvenime. Gal galite pasidalinti pavyzdžiais ir neigiamais ir teigiamais?
– Kai būna didelės laidotuvės, o tėvai būna patys nesusitaikę, šoke – visi verkia, nežino kur kas, o pilna vaikų. Tai šito reikėtų vengti. Jei norite atsivežti vaikus, tai fiksuokite valandas, kada jie kiek pabus ir grįš namo. Jei jie ten būna visą laiką, pradeda žaisti, triukšmauti ir trukdyti.
Iš gerų dalykų yra planuotos laidotuvės. Žmogus suvokia, kad išeis ir rašo scenarijų – turime net keletą šablonų. Pavyzdžiui, pirmą dieną mane tegu lanko tik artimieji, paskui draugai ir panašiai.
– Būna, kad seneliai dažnai anūkams sako, kad tuoj numirs. Kaip reaguoti?
– Dažnai taip būna, vaikai grįžta namo ir tada klausia tėvų, kas čia vyksta, kodėl seneliai taip sakė. Vaikui geriau pasakykite atvirai – mes nesame amžini, bet į senelius nekreipk dėmesio, nes dažnai seni žmonės taip šneka, o seneliams linkiu kuo mažiau taip kalbėt.
– Reziumuojant, ką daryti ruošiantis netekčiai ar jau įvykus?
– Kalbant apie vaikus, pradėkite nuo savęs – jei būsite pasiruošę, susitaikę, tai vaikams bus lengviau perduoti.
Su vaikais kalbėkite atvirai, taip kaip yra – jiems tas pokalbis liks visą gyvenimą, nepasakokit apie fėjas, o pasakykite, kad mirė ir taip būna.
Kontroliuoti visą situaciją ir nereikia padauginti – parodyti galima, bet jiems neriekia būti visame procese.
Leiskite vaikams išlieti jausmus – pieškite kartu, rašykite istorijas.
Galų gale, jei kyla sunkumų, kreiptis į psichologus profesionalios pagalbos.