1. Žmogui mirus namuose, mirusiojo kūno negalima liesti, kol mirties nekonstatuos medikai arba, jei mirtis įvyko viešoje vietoje – policijos pareigūnai.
2. Mirties faktą nustato:

• greitosios medicinos pagalbos slaugos specialistai (visą parą);
• kitas slaugos specialistas, tiesiogiai atlikęs mirusio asmens sveikatos priežiūrą nesant gydytojo (jo darbo metu);
• šeimos gydytojas (jo darbo metu), jei prižiūrėjo ligonį paskutinėmis jo gyvenimo dienomis;
• gydytojas-teismo medicinos ekspertas (jei žmogus miršta viešoje vietoje, arba mirtis smurtinė).

3. Medicininę pažymą, liudijančią mirties faktą, išduoda pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikęs gydytojas (jo nesant – kitas gydytojas).

4. Su medicinine pažyma, liudijančią mirties faktą, reikia kreiptis dėl mirusiojo asmens išregistravimo ir mirties liudijimo išrašymo: mieste – į savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių, kaime – į seniūniją.
5. Namuose mirusiojo kūnas į teritorinę lavoninę turėtų būti nugabentas per 2 valandas.
6. Viešoje vietoje mirusiojo kūną, pagal policijos ar prokuratūros pareigūnų iškvietimą, gabena (visą parą, septynias dienas per savaitę bei švenčių dienomis) įmonė, kuri yra sudariusi sutartį su miesto ar rajono savivaldybės administracija dėl žmogaus palaikų gabenimo atlikti teismo medicinos tyrimus.
7. Ligoninėje mirusiojo kūnas negali būti joje laikomas ilgiau nei 4 paras (už tai moka teritorinės ligonių kasos). Jei didelė ligoninė turi savo patanatominį skyrių su šaldytuvais, kūną galima laikyti ir ilgiau. Vėliau kūnas turi būti perduotas teritorinei lavoninei.
8. Už asmenų, turinčių gyvenamąją vietą, kūnų laikymą teritorinėje lavoninėje moka giminės. Už mirusių benamių kūnų laikymą teritorinėje lavoninėje turi mokėti savivaldybė.
9. Dėl kūno šarvojimo vietos ir kitų, su šarvojimu susijusių klausimų, reikia kreiptis į laidojimo paslaugas teikiančias įmones, įsikūrusias mirusiojo asmens buvusioje arba laidojančio asmens esamoje gyvenamojoje vietoje. Už mirusių benamių kūnų laikymą teritorinėje lavoninėje turi mokėti savivaldybė

1. Turint medicininę pažymą, liudijančią mirtį, galima kreiptis dėl vienkartinės laidojimo pašalpos , kurios dydis = 8 BSI (bazinė socialinė išmoka), t. y. 304 €.
2. Laidojimo pašalpa skiriama mirus:
Lietuvos Respublikos piliečiui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;
Lietuvoje – užsieniečiui (užsienio valstybės pilietybę turinčiam asmeniui arba asmeniui be pilietybės, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje);
Lietuvoje – asmeniui, įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje turinčiam pabėgėlio statusą;
Lietuvoje – visų, aukščiau išvardintų asmenų, vaikui, kai gimsta negyvas (ne mažiau kaip 22 nėštumo savaičių kūdikis).
3. Teisė gauti laidojimo pašalpą atsiranda nuo asmens mirties dienos, kurios faktą registruoja: mieste – savivaldybės civilinės metrikacijos įstaiga, kaime – seniūnija (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas), užsienyje – Lietuvos Respublikos konsulinė įstaiga.
4. Laidojimo pašalpa išmokama mirusiojo asmens šeimos nariui arba kitam laidojančiam asmeniui.
5. Laidojantis asmuo dėl pašalpos gavimo turi kreiptis į savivaldybės (seniūnijos) socialinės paramos skyrių pagal mirusiojo asmens buvusią gyvenamąją vietą arba laidojančio asmens gyvenamąją vietą (ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šios teisės atsiradimo dienos).
6. Reikalingi dokumentai pašalpai gauti:

• laidojančio asmens prašymas (pildomas savivaldybėje arba seniūnijoje);
• mirties liudijimas (originalas ir jo kopija);
• laidojančio asmens pasas (asmens tapatybės kortelė, užsienio piliečiui – leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje);
• jei Lietuvos Respublikos pilietis mirė užsienyje – užsienio valstybės atitinkamos įstaigos išduotas medicininis mirties liudijimas arba mirties liudijimas (išrašas iš mirčių registro), išverstas į lietuvių kalbą, ir mirusiojo pasas;
• juridinio asmens įgaliojimas, jei laidojantis asmuo atstovauja ritualines paslaugas teikiančiai įmonei ar socialinės globos įstaigai.

7. Laidojimo pašalpa mokama iš savivaldybės biudžeto ir turi būti išmokėta per ne vėliau kaip per 24 valandas po oficialaus kreipimosi.
8. Laidojantis asmuo, laiku neatsiėmęs pašalpos, turės teisę dar kartą teikti prašymą pašalpai gauti.
9. Laidojimo pašalpa nemokama, kai laidojama valstybės (savivaldybės) lėšomis.

Užsienyje mirusio ar žuvusio asmens šeima, neturinti lėšų palaikams parvežti, gali kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kuri pagal pateiktus dokumentus, įrodančius palaikų parvežimo išlaidas, gali suteikti finansinę pašalpą iš savo biudžeto. Tačiau, siekiant valstybės finansinės pašalpos, būtinos dvi sąlygos:

• Pirma, pašalpa gali būti suteikta tuo atveju, jeigu užsienyje miręs ar žuvęs asmuo buvo neapsidraudęs, arba, kai asmuo buvo apsidraudęs, bet pagal draudimo sutartį tai nėra draudžiamasis įvykis.
• Antra, didesnė tikimybė gauti valstybės finansinę pašalpą, jei mirusio (žuvusio) asmens šeima ar artimieji giminaičiai turi mažas pajamas (kai šeimos arba jo artimo giminaičio šeimos pajamos vienam asmeniui neviršija 3 (trijų) valstybės remiamų pajamų dydžių (VRP), kurios šiuo metu siekia 82,5 € per mėnesį).
•  

Mirusiojo ar žuvusiojo užsienyje Lietuvos Respublikos piliečio artimiesiems, pretenduojantiems į finansinę valstybės pašalpą, būtina pateikti šiuos dokumentus:

• prašymą (rašomas skyriuje);
• asmens tapatybės dokumentą;
• mirties liudijimą;
• dokumentus, įrodančius mirusių (žuvusių) piliečių palaikų parvežimo į Lietuvą išlaidas, t. y. sąskaitą faktūrą (ją parūpina palaikus parvežusi laidojimo paslaugų įmonė);
• besikreipiančio asmens ir jo šeimos narių pažymas apie per 3 praėjusius mėnesius gautas pajamas.
•  

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatyta, jog suma, skiriama mirusių piliečių palaikų transportavimo į Lietuvos Respubliką išlaidoms padengti, neturi viršyti 54 minimalių gyvenimo lygio dydžių (šiuo metu minimalus gyvenimo lygis (MGL) siekia 37,65 €), t. y. visa savivaldybės skiriama finansinė pašalpa negali viršyti 2033 €.

1. Lietuvoje visos kapinės yra valstybinės.
2. Tik gimęs Lietuvos pilietis iškart gauna teisę į vietą kapinėse, todėl už žemę mokėti nereikia.
3. Rašytinį leidimą laidoti kapinėse mirusiojo kūną arba urną su mirusiojo palaikų pelenais išduoda savivaldybė arba seniūnai, jeigu jiems pavesta prižiūrėti seniūnijos teritorijoje esančias kapines.
4. Leidimui gauti reikalingi dokumentai: laidojančio asmens prašymas; mirties liudijimas.

Mūsų šalyje laidojimo apeigos yra glaudžiai susiję su papročių ir ritualų laikymusi, iš praeities atėjusiomis tradicijomis. Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau savaime suprantama, kad keičiantis laikams ir tradicijos kinta, įnešama tam tikrų naujovių, kurios atsisveikinimą paverstų prasmingu, o kartu ne tokiu liūdnu.

Nuo seno karšinant artimąjį buvo privalu pasirūpinti, kad jis neiškeliautų Anapilin be sakramentų. Tokiu atveju artimieji iš anksto turėjo pakviesti kunigą, kuris suteiktų ligonių patepimą. Žmogui, artinantis prie mirties slenksčio tradiciškai buvo uždegama žvakė. Pagal senovės papročius tam reikalinga per Kristaus paaukojimo šventę pašventinta žvakė – grabnyčia. Tačiau jos neturint galima degti ir paprastą, šventintą žvakelę.

Prie mirusiojo stengitasi elgtis tyliai, nejuokauti, siekta išlaikyti rimtį ir gedulingą aplinką. Tai aiškinama kaip pagarba mirusiajam, nes laikyta, jog triukšmas ir garsus raudojimas gali sutrukdyti mirusiojo vėlei atsiskirti nuo kūno.

Didelis dėmesys nuo seno kreiptas ir į apsirengimą. Buvo priimta, kad laidotuvių apeigose turi dominuoti gedulo spalvos. Tad tiek vyrai, tiek moterys per laidotuves rengiasi juodais arba tamsios spalvos drabužiais. Iš čia atėjęs ir paprotys, kad mirus motinai, tėvui ar sutuoktiniui ištisus metus vilkima gedulo drabužiais. Tokiais atvejais moterims įprasta vilkėti juoda suknele, juoda eilute, apsisiausti juoda skarele ar šaliu. Vyrai dėvi juodus kostiumus, ant kurių švarko kairiojo atlapo neretai būdavo prisiuvama juoda juostelė. Gedulo laikotarpis – tai rimties išlaikymo tarpsnis, kurio metu vengiama pasilinksminimų bei triukšmingų pobūvių.

Tradiciškai žmogus būdavo laidojamas trečią dieną po mirties, prieš tai informavus zakristijoną ar varpininką (jei toks yra). Būtent bažnyčios varpų skambėjimu visam kaimui ar miesteliui būdavo paskelbiamas mirties atvejis. Apie netektį pranešama ir giminėms, draugams, kaimynams, jie informuojami apie laidojimo laiką ir vietą.

Netekus artimo, pirmiausiai buvo kreipiamasi į kunigą, kad būtų užsakytos laidotuvės: sutartas laidojimo laikas, užsakomos Šv. Mišios už mirusįjį, dažnai tuo pačiu atėjimu sutariama ir keturnedėlio (30-ta diena po mirties). Kai kuriose parapijose būdavo galimybė laidotuves organizuoti kartu su Šv. Mišiomis. Tokiu atveju į laidotuvių Šv. Mišias susirinkdavo ne tik mirusiojo artimieji, bet ir visa jį palydinti bendruomenė.

Šiandieninėje visuomenėje keičiasi žmonių požiūris į laidotuvių procesą. Vis labiau keičiasi žmonių poreikiai ir tradicijos. Dabartinio greito gyvenimo ritmo įtraukti žmonės dažnai ignoruoja mirties neišvengiamumą ir nesidomi jokia informacija susijusia su laidotuvių procesu, todėl susidūrus su tuo neretai kyla daug neaiškumų. Mes neturėtume bijoti domėtis informacija susijusia su laidotuvėmis, turėtume suvokti tai kaip visiškai įprasta, natūralų procesą, kuriam galime ruoštis iš anksto, išvengiant nesklandumų ateityje. Mūsų įmonė teikia individualių konsultacijų su klientais paslaugą, kurios metu mes atsakysime į visus kylančius klausimus, konsultuosime ir suteiksime visą reikalingą informaciją.

Jeigu Jūs norite sužinoti daugiau informacijos apie laidotuvių procesą arba Jums kyla klausimų apie vis populiarėjančią Lietuvoje kremavimo paslaugą ar norite išsiaiškinti, kokios valstybinės išmokos skiriamos laidotuvių atveju, galite kreiptis į mus, mes atvyksime į Jūsų pageidaujamą vietą ir suteiksime visą reikalingą informaciją. Ši paslauga yra teikiama visiškai savanoriškai, ji nėra mokama mes norime padėti visuomenei gauti kuo daugiau informacijos, kad liktų kuo mažiau neaiškumų ar baimių, kad žmonės žinotų kaip elgtis susidūrus su mirtimi.

Šiandieninėje visuomenėje keičiasi žmonių požiūris į laidotuvių procesą. Vis labiau keičiasi žmonių poreikiai ir tradicijos. Dabartinio greito gyvenimo ritmo įtraukti žmonės dažnai ignoruoja mirties neišvengiamumą ir nesidomi jokia informacija susijusia su laidotuvių procesu, todėl susidūrus su tuo neretai kyla daug neaiškumų. Mes neturėtume bijoti domėtis informacija susijusia su laidotuvėmis, turėtume suvokti tai kaip visiškai įprasta, natūralų procesą, kuriam galime ruoštis iš anksto, išvengiant nesklandumų ateityje. Mūsų įmonė teikia individualių konsultacijų su klientais paslaugą, kurios metu mes atsakysime į visus kylančius klausimus, konsultuosime ir suteiksime visą reikalingą informaciją.

Jeigu Jūs norite sužinoti daugiau informacijos apie laidotuvių procesą arba Jums kyla klausimų apie vis populiarėjančią Lietuvoje kremavimo paslaugą ar norite išsiaiškinti, kokios valstybinės išmokos skiriamos laidotuvių atveju, galite kreiptis į mus, mes atvyksime į Jūsų pageidaujamą vietą ir suteiksime visą reikalingą informaciją. Ši paslauga yra teikiama visiškai savanoriškai, ji nėra mokama mes norime padėti visuomenei gauti kuo daugiau informacijos, kad liktų kuo mažiau neaiškumų ar baimių, kad žmonės žinotų kaip elgtis susidūrus su mirtimi.