Laidotuvių terminologija

Laidotuvių terminologija: sąmoningas atsisveikinimas su mirusiuoju

raidės, laidotuviu terminaiLaidotuvės yra tik viena iš atsisveikinimo su mirusiuoju dalių – joms praėjus, gedulas nesibaigia. Jis tęsiasi tol, kol pajėgiame pripažinti mirtį kaip neišvengiamą mūsų būties baigtį. Pirmas žingsnis susitaikymo su netektimi procese – sąmoningas atsisveikinimas su prarastu žmogumi, kuris prasideda būtent laidotuvių metu. Laidotuvių procesą lydi specifinės religinės apeigos, kuriose galima išgirsti retų, kituose kontekstuose mažai vartojamų sąvokų. Tiems, kuriems dar neteko susidurti su netektimi (pavyzdžiui, jaunesnių kartų atstovams) arba išreikšti užuojautos kitiems, nežinomi terminai gali sugluminti. Tačiau jų reikšmių žinojimas leis nepasimesti jau ir taip emociškai sunkiu periodu.

Laidotuvių proceso žodynėlis

Tai – sąvokos, kurias galima išgirsti bet kurių laidotuvių metu. Jų reikšmių suvokimas leis sąmoningai pasiruošti atsisveikinimui su mirusiuoju.

Katafalkas – speciali transporto priemonė, skirta gabenti mirusiojo kūnui.

Urna – indas, kuriame laikomi kreamuoti mirusiojo palaikai.

Kremavimas – procesas, kai intensyvaus karščio metu mirusiojo kūnas verčiamas į pelenus. Procesas vyksta apie 2 valandas maždaug 900 °C temperatūroje. Vėliau palaikai sudedami į urną.

Krematoriumas – pastatas, kuriame vyksta kremavimo procesas.

Kolumbariumas – patalpa / statinys, kuriame laikoma urna su mirusiojo palaikais. Šalia urnos dažnai paliekama nuotraukų ar kitų smulkių daiktų, skirtų velioniui atminti.

Šarvojimas – mirusiojo parengimas laidotuvėms. Kūnas paguldomas į karstą, kuris pastatomas specialioje salėje, dažniausiai ant pakylos. Patalpoje yra sėdimų vietų, skirtų norintiems atsisveikinti su velioniu. Šeimos nariams skirta erdvė – arčiausiai mirusiojo kūno.

Nekrologas – pranešimas ar straipsnis apie žmogaus mirtį, kuriame trumpai aprašomas jo gyvenimas ir veikla.

Panegirika (angl. eulogy) – trumpa kalba apie mirusiojo asmenybę, apibūdinant charakterį, būdo bruožus, išsskiriant nuveiktus darbus bei pasiekimus.

Ketvirtinės – mirusio atminimas praėjus keturioms savaitėms po mirties. Užsakomos mišios, organizuojami gedulingi pietūs.

Metinės – mirusio atminimas praėjus metams po mirties. Užsakomos mišios, organizuojami gedulingi pietūs.

Antkapis (paminklas) – specifinis monumentas, dažniausiai iš granito, kuriuo pažymimas žmogaus kapas. Jame išgraviruojamas mirusiojo vardas bei gimimo ir mirties datos. Priklausomai nuo akmens dydžio, jame dažnai vaizduojami ir įvairūs religiniai / gamtos motyvų akcentai.

Balzamavimas – speciali metodika, padedanti išsaugoti kūną tam, kad jį būtų galima pašarvoti.

Laidotuvių procesija – transporto priemonių, dalyvaujančių laidotuvėse, eilė, lėtai sekanti katafalką, vežantį mirusiojo palaikus, link paskirtos laidojimo vietos.

Kapas (kapavietė) – vieta, kurioje bus laidojamas žmogaus kūnas.

Giedoriai – giedantieji šventas giesmes bei maldas už mirusį žmogų. Giedoriai giesmes atlieka tiek kūno pašarvojimo, tiek jo išlydėjimo į amžinąją poilsio vietą metu.

Laidojimo namai – įstaiga, kuri pasirūpina mirusiojo pasiruošimu šarvojimui, kremavimui ir laidojimui bei kitomis paslaugomis, kurių gali prireikti gedintiems šeimos nariams.

Vėlė – mirusiojo dvasia.

Grabnyčia (arba graudulinė) – pašventinta vaškinė žvakė, uždegama mirties atveju.

Rožančius (arba rožinis) – maldos kalbėjimui naudojamas karoliukų vėrinys (tradiciškai rožinio maldą sudaro įžanga ir penki slėpiniai).

Išeiti Anapilin – mirti.

Novis – senovės lietuvių žodis, reiškiantis mirtį.

Atilsis – poilsis; išėjo amžinojo atilsio – mirė.

Lydėtuvės – mirusiojo lydėjimas. Laidojimas ir lydėjimas yra skirtingi dalykai: laidojamas yra kūnas, tačiau velionis yra  palydimas.

Skaistykla – pomirtinė vieta, kuriame nusidėjusių  žmonių sielos apsivalo per kančią.

Įkapės – kartu su mirusiuoju laidojami jo asmeniniai daiktai ar ritualiniai reikmenys.

Grabas – karstas.

Šermenys (arba budynės) – budėjimas prie mirusiojo; vėlės švarinimosi nuo turtų ir prisirišimo prie buvusio gyvenimo laikotarpis, atitinkantis skaistyklos būseną.

Rom –  tyla, ramybė, vidinė rimtis.

Velionis –  mirusysis.

Palaikai – mirusio žmogaus kūnas.

Kapos – audiniai su raštais (pvz.: gėlėmis, medžiais), kabinami ant sienų šarvojimo metu, o laidojant jomis uždengiamas karstas.

Gedulingi pietūs (arba gedulingos vaišės) – tradicija, kai po laidotuvių (taip pat – po ketvirtinių ir metinių) prie bendro stalo sukviečiami artimieji ir draugai, kad pagerbtų ir prisimintų mirusįjį.

Ikona – paveikslėlis su Šventojo atvaizdu, dedamas pašarvotam kūnui ant krūtinės.

Gaubimas (gaubimo apeiga) – tradicija, kai pašarvotas mirusiojo kūnas uždengiamas balta paklode taip pabrėžiant jo atskyrimą nuo gyvųjų.

Prausynos – mirusiojo kūno apiplovimas / nuprausimas. Senovėje šias apeigas atlikdavo ir pirtyje.

Smertis – mirtis.

Svotai –  karsto nešėjai.

Parėdkininkas – palydovas prie karsto.

Pakasynos  – laidotuvės.

Rauda –  graudus dainuojamasis kūrinys, atliekamas religinių apeigų metu.

Duobkasiai – asmenys, paruošiantys vietą karsto laidojimui.

 

Susitaikymas su netektimi

Mirtis yra skaudus ir, beveik visada, netikėtas įvykis, tačiau tai – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Taigi laidotuvės – procesas, kuriame anksčiau ar vėliau teks pabūti svečiu visiems. Susitaikymas su mintimi, jog niekada nebegalėsime išvysti ar užmegzti pokalbio su prarastu artimu žmogumi iš pradžių gali pasirodyti kaip neįveikiama užduotis. Tačiau, laikui bėgant, netekties jausmą keičia nostalgija, o atsiradusią tuštumą užpildo šilti prisiminimai.

Gedėjimo procesas prasideda laidotuvių metu, tai – pirmas žingsnis į patirtos netekties pripažinimą. Taigi šių sąvokų žinojimas padės geriau suprasti laidotuvių eigą ir įsigilinti į mirusiojo palydėjimo amžinajam poilsiui ceremoniją.

i virsu logotipas