Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius atsirado prieš 3 tūkstantmečius iki mūsų eros – tada tikėta, kad sudegus kūnui siela išsilaisvina iš materialaus pavidalo, apsivalo ir tampa nemirtinga.

Kremavimas arba kremacija – mirusio žmogaus kūno sudeginimas iki pelenų. Kremavimo proceso metu žmogaus palaikai yra dedami į medinį karstą, o tada su karstu gabenami į kremavimo krosnį.

Nors toks laidojimo būdas turi gilias tradicijas ir skaičiuoja ne vieną tūkstantį metų, tačiau šiandieninėje visuomenėje jis priimamas nevienareikšmiškai – vis dar kyla diskusijų, ar kremacija gali atstoti tradicines laidotuves.

TRADICINĖS LAIDOTUVĖS – KRIKŠČIONIŲ PROPAGUOJAMAS RITUALAS

Tradicinis laidojimas, kurio metu mirusiojo palaikai yra užkasami po žeme, skaičiuoja per 100 tūkstančių metų ir yra giliai įsišaknijęs Vakarų pasaulio kultūroje. Dauguma Vakarų pasaulio religinių ir kultūrinių pažiūrų yra susiformavusios judėjišku-krikščionišku pagrindu, o šios dvi religijos turi gilias laidojimo tradicijas.

Nei Senajame, nei Naujajame Testamente nėra pateikta konkrečios informacijos apie kremavimą, tačiau teigiama, kad po mirties žmogus iš mirusiųjų prisikels su kūnu. Ir nors daugelis krikščionių bažnyčios lyderių į kremavimą ima žiūrėti vis liberaliau ir atsižvelgdami į istorinį kontekstą, vis dar lieka tokių, kurie Testamentuose parašytas tiesas priima pažodžiui ir neginčytinai. Tačiau Lietuvoje kremavimas turi gilesnes tradicijas nei krikščionybė. Kremavimas – baltų tautų mirusiojo pagerbimo ritualas.

KREMACIJA PASAULINIAME KONTEKSTE

Populiarėjantis kremavimas rodo tiek religinių, tiek dvasinių visuomenės pažiūrų pokyčius. Žinoma, kremavimo procentas labai svyruoja priklausomai nuo pasaulio regiono ir šalies – pavyzdžiui, Japonijoje, Nepale ir Tailande vidutiniškai 95 procentai mirusiųjų yra kremuojami, tuo tarpu tokiose šalyse kaip Italija, Airija ir Portugalija šis skaičius nesiekia 10 procentų.

Remiantis Lietuvai artimesnių valstybių statistika galime matyti, kad jose į kremavimą žiūrima teigiamai – pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 2015 metais buvo kremuoti 75.44 procentai mirusiųjų. Šiaurės Europos valstybių skaičiai taip pat panašūs – Švedijoje kremuotų mirusiųjų skaičius siekia vidutiniškai 70 procentų, o Danijoje – 76 procentus.

AR VERTA RINKTIS KREMAVIMĄ?

Iš tiesų atsakymas į klausimą, ar rinktis tradicines laidotuves ar kremavimą slypi ne pačiame procese, o žmogaus požiūryje. Kremavimo metu kūnas sunyksta vos per kelias valandas, tuo tarpu palaidoto kūno irimo procesas yra ilgas ir natūralus. Kai kurie žmonės gerbia natūralų kūno irimo procesą ir apsvarsto kremavimą tik kaip pasirinkimą skubos atveju, o kiti kremavimą laiko kur kas pagarbesniu ritualu.

Norint susidaryti tinkamą nuomonę vertėtų apžvelgti pagrindinius kremavimo privalumus ir trūkumus.

KREMAVIMO PRIVALUMAI:

Kremavimas laikomas paprastesne procedūra. Laidotuvių organizatoriai gali pasirūpinti dokumentų sutvarkymu, velionio nugabenimu į krematoriumą, karstu ir visa kremavimo procedūra, todėl mirusiojo artimiesiems tenka gerokai mažiau organizacinių rūpesčių.

Kremavimo išlaidos sudaro mažesnę sumą palyginti su tradicinėmis laidotuvėmis. Mirusiųjų artimieji dažnai renkasi paprastą kremavimo procedūrą (t.y. be šarvojimo, gedulingų pietų ir kitų su laidojimu netiesiogiai susijusių procedūrų), todėl laidotuvių suma būna gerokai mažesnė nei renkantis tradicines laidotuves. Šis pasirinkimas gali būti pats tinkamiausias dėl įvairių aplinkybių ieškant ekonominio varianto.

Kremavimas laikomas aplinkai draugiškesniu sprendimu. Akivaizdu, kad jau dabar kyla problemų dėl kapinių plotų stygiaus, o kremavimas šiuo atveju yra itin draugiškas aplinkai pasirinkimas. Mirusiojo pelenai yra supilami į kapsulę arba urną, o po to užkasami kapinėse arba laikomi kolumbariume. Urna užima žymiau mažiau vietos nei karstas.

Tinkamas pasirinkimas tuo atveju, jei artimieji yra emigravę svetur. Šiandien didelė dalis žmonių gyvena toli nuo savo gimtųjų šaknų, todėl kremavimas suteikia daugiau lankstumo palyginti su tradiciniu laidojimu kapinėse – jei yra poreikis, urną galima bet kada pergabenti į kitą kolumbariumą. Kadangi barstyti kremuotų palaikų pelenus ant žemės ar vandens telkiniuose draudžia šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymas, o namuose ar kitoje patalpoje urna su pelenais gali būti laikoma tik laikinai, ji privalo būti laidojama kapinėse arba statoma į kolumbariumą.

Didelė emigracija lemia ir tai, kad nėra kam prižiūrėti kapų – ravėti, laistyti, sodinti gėles. Paminklų statymas, tvorelių liejimas, plytelių klojimas – taip pat daug pinigų ir darbo reikalaujantys darbai, kuriuos atlikinėti reikės ne vienerius metus.

Tuo tarpu urna kolumbariume visada bus tvarkingoje ir estetiškoje aplinkoje.

Estetiška, komfortabili procedūra. Mirusiojo kremavimo metu artimieji susirenka krematoriume, ramioje aplinkoje klausosi malonios muzikos, bendrauja, salėje gali pasimelsti. Krematoriumuose įprastai būna įrengtos ir kavinės, kuriose gedintieji gali apsilankyti ir pasėdėti drauge.

Mena gilias baltų tradicijas. Kremavimas baltų žemėse įsigalėjo jau mūsų eros penktame amžiuje ir buvo propaguojamas iki pat krikščioniškos religijos atėjimo. Senosios baltų laidojimo tradicijos visais laikais vienaip ar kitaip buvo susijusios su ugnimi – palaikų kremavimas netgi buvo laikomas kilmingųjų privilegija, nes baltai buvo įsitikinę, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno.
Kremavimui menant gilias ir simboliškas tūkstantmečių tradicijas akivaizdu, kad lietuviškoje kultūroje jis užima tikrai svarbią vietą.

KREMAVIMO TRŪKUMAI:

Kremavimo procedūra yra galutinė ir nekeičiama. Priešingai nei laidojimo atveju, atlikus kremavimą nebėra galimybės atkurti palaikų. Tuo tarpu kūnas, kuris buvo palaidotas, net ir po daugelio metų gali būti ekshumuotas ir tada kremuotas.

Kremavimo procesui atlikti sunaudojamas didelis kiekis gamtinio kuro. Nors kremavimo procedūra ir laikoma pakankamai ekologiška, tačiau vis tiek reikalauja didelio kiekio iškastinio kuro naudojimo. Iškastinio kuro deginimas didina anglies dioksido kiekį aplinkoje – tai skatina šiltnamo efektą.

Dėl trumpesnės procedūros trukmės artimieji gali jaustis per trumpai pabuvę su mirusiuoju. Kadangi dažnu atveju prieš kremaciją šarvojimas nėra atliekamas, kai kurie artimieji gali jaustis per mažai pabuvę su mirusiu žmogumi ir su juo deramai neatsisveikinę. Taip pat kremacijos metu į krematoriumą įprastai atvyksta tik patys artimiausi žmonės (o kai kuriais atvejais neatvyksta niekas), todėl su mirusiuoju atsisveikinti skirtas laikas yra trumpesnis nei tradicinėse laidotuvėse.

KIEKVIENO ASMENINIS PASIRINKIMAS

Visuomenėje vyraujant įvairioms nuomonėms, svarbu į viską žiūrėti objektyviai ir priimti sau tinkamiausią sprendimą. Žinoma, svarbu apie tai diskutuoti su artimaisiais ir, esant vienam ar kitam pasirinkimui, pranešti apie tai šeimos nariams – žmogus gali būti kremuotas jei prieš mirtį pasirašė notaro patvirtintą sutikimą arba jei to pageidauja mirusiojo giminės arba sutuoktinis.

Atsiminkite, kad nėra visuotinai pripažinto teisingo ar neteisingo atsakymo į klausimą, ką vertėtų pasirinkti. Teisingas atsakymas yra tas, kuris yra priimtiniausias Jums ir Jūsų artimiesiems, tad svarbiausia domėtis, dalintis su aplinkiniais turima informacija ir gebėti išklausyti bei priimti skirtingas nuomones.